- vinklus
- vinklùs, -ì adj. (4) Š, K.Būg, LVIV600, Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ
1. lankstus: Vinklių̃ kaulų žmogus, t. y. palankus J. Gyvatė labai vinklì y[ra] – ana vingiuojas Pln. Vinklùs vaikis – raitos kaip be kaulo Šts. Jos rankos buvo baltos, minkštos ir vinklios J.Mik.
2. BŽ94,331 vikrus, miklus, mitrus: Jautis nevinklùs šokti, t. y. nesusimeta greitai J. Kas visaip susimeta, tas vinklùs, t. y. visaip susivynioja, susiranguoja J. Vinkli, sveika ir žvitri turi būti mūsų priaugančioji karta! A.Sm. Vinklùs žmogus, vinklì voverė J.Jabl. Mandagus, kurs yra vinklus ant visa J. | Vinkliais voveraičių judesiais [vaikai] šokinėjo apie barstomą jiems grobį ir reiškė didelį džiaugsmą Pt. ^ Susitingęs kaip vilkas, vinklus kaip voveris J.Jabl(Snt). Vinklus kaip gyvatė Sd. Vinklus kaip išnarstytas K.Būg(Skd).
viñkliai adv. BŽ94: Vinkliai ore nardo didžiulis erelis rš.3. apsukrus, suktas, landus: Aš girdėjau, esi vinklus vaikinas TS1897,6. 4. vingrus, išsiraitęs: Viską apjuosė pro apvalų bokštą besiranganti vinkli Vilnia rš. Bet rankos jo buvo kietos ir vinklios, kaip kadugio šaknys M.Katil. | prk.: Pasakotojo kalba vinkli ir žodinga sp.viñkliai adv.: Slėnio dugnu teka upelė, išsivinguriavusi dar vinkliau negu kelelis per kalvas rš.5. painus, sunkus išpainioti: Po sienas ir stogus vorai tur tinklus, užstato musėms dideliai vinklius D103. | prk.: Jie viską įrodinėdavo arba neigdavo vinkliais silogizmais rš. Ligos dūšios tolie vinklesnės yra ant išgydymo nekaip ligos kūno P.
Dictionary of the Lithuanian Language.